Augustas Kišonas, Intensyviosios terapijos klinikos jaunesnysis gydytojas rezidentas
Augustas Kišonas buvo apdovanotas Valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Tarptautinės pagalbos teikimo komandos pasižymėjimo ženklu „Už tarptautines gelbėjimo operacijas“ už sėkmingai įgyvendintą civilinės saugos tarptautinės pagalbos misiją Venesuelos Bolivaro Respublikoje.
Kas Jus paskatino vykti į misiją?
A. G. Kalbant apie dalyvavimą ir vykimą į misiją Venesueloje, paskatinimo bei pašalinės įtakos tam nebuvo. Tik noras padėti lėmė, kad 2025 m. pradėjau dalyvauti Lietuvos mobiliosios skubiosios medicinos pagalbos komandos (LEMT) mokymuose, o 2026 m. tapau jos nariu. Tais pačiais 2026 m. komanda buvo sertifikuota Pasaulio sveikatos organizacijos, o tai įrodė šios komandos profesionalumą. Nuo to laiko komanda bei jos nariai yra pasiruošę vykti į bet kurį pasaulio kampelį, kur reikalinga humanitarinė pagalba. Taigi, konkrečių paskatų vykti į Venesuelą nebuvo – jeigu tai būtų kita šalis ar kitas regionas, LEMT komanda ir aš su tokiu pačiu noru vyktume teikti humanitarinės pagalbos, nes vieta tam neturi įtakos.
Kokios buvo Jūsų pagrindinės atsakomybės misijos metu?
A. G. Mano, kaip mediko, misija buvo sudaryta iš kelių dalių. Pirmąją misijos dalį aš ir mano kolega dirbome su Lietuvos tarptautinės pagalbos teikimo komanda (LERT). Darbas su gelbėtojų komanda susideda iš kelių skirtingų aspektų. Vienas iš pagrindinių darbų yra keliavimas į griuvėsius ir pagalbos teikimas sudėtingose vietose. Dirbdami su gelbėtojais, medikai turi būti pasiruošę suteikti skubiąją medicinos pagalbą, radus gyvą žmogų sugriuvusiuose pastatuose. Pagalbos teikimas tokiomis sąlygomis yra ypač sudėtingas dėl dažniausiai sunkios paciento sveikatos būklės, pavojaus dėl nestabilių pastato konstrukcijų bei sudėtingo priėjimo prie paties paciento. Žinoma, esame pasiruošę teikti pagalbą ir LERT komandos gelbėtojams, jeigu įvyktų nelaimingas atsitikimas nelaimės vietoje. Šiose vietose taip pat tenka teikti pagalbą vietiniams gyventojams, kurie nėra įstrigę griuvėsiuose, tačiau negali gauti medicininių paslaugų dėl nukentėjusios ligoninių infrastruktūros bei ypač apkrautos vietinės sveikatos priežiūros sistemos.
Grįžus į bazinę stovyklą po darbo valandų, neretai tenka teikti medicininę pagalbą savo komandos nariams po įtemptos ir alinančios darbo dienos. Dažniausiai pasireiškia nugaros skausmai, nedidelės traumos, dehidratacija dėl didelio karščio. Papildomai medicinos personalas rūpinasi endeminių ligų profilaktika, kad komandos nariai būtų visapusiškai apsaugoti.
Taigi, medikų darbas su LERT komanda susideda iš pagalbos teikimo vietiniams gyventojams, nukentėjusiems katastrofos nuniokotose vietovėse, bei savo komandos sveikatos užtikrinimo tiek įvykio vietoje, tiek už jos ribų.
Antrojoje misijos dalyje mes prisijungėme prie LEMT, kur tęsėme darbą mobiliojoje ligoninėje. Darbas vyko pamainomis visą parą. Į ligoninę kreipėsi pacientai, patyrę traumas žemės drebėjimo metu, taip pat pacientai, sergantys lėtinėmis ar kitomis ligomis, tačiau negalintys gauti reikiamos medicininės pagalbos dėl pažeistos vietinės sveikatos priežiūros infrastruktūros.
Ar buvo pacientas ar situacija, kuri įsiminė labiausiai?
A. G. Sunku išskirti vieną pacientą ar atvejį, bet tikriausiai sunkiausia būdavo teikti psichologinę pagalbą vietiniams gyventojams paieškos vietose. Sugriuvus milžiniškam kiekiui pastatų, labai daug žmonių dingo be žinios. Jų paieškas vykdo tiek patys vietiniai gyventojai, tiek specializuotos tarnybos bei gelbėjimo komandos. Paieškų metu neretai randami mirusių žmonių kūnai. Juos traukiant iš griuvėsių, girdėti bei stebėti šalia laukiančius mirusiojo artimuosius yra labai sunku. Jie yra be galo dėkingi atgavę artimojo palaikus, tačiau susitaikymas su artimojo mirtimi yra be galo skaudus.
Su kokiais didžiausiais iššūkiais teko susidurti?
A. G. Pagrindiniai iššūkiai buvo didelis karštis, drėgmė bei pavojingos darbo sąlygos griuvėsiuose. Dirbant tokioje aplinkoje prie sugriuvusių konstrukcijų, visada yra griūties rizika, kuri gali sukelti pavojų susižeisti patiems. Siekiant užtikrinti saugumą, kiekvienas narys, dirbdamas griuvėsiuose, dėvi specialią apsauginę aprangą bei šalmą, o tokiame karštyje dirbti tampa tikru iššūkiu.
Ką ši misija Jums davė kaip medikui ir kaip žmogui?
A. G. Kaip medikui, ši misija leido išmokti dirbti sudėtingomis sąlygomis, prisitaikant prie kintančios situacijos bei medicinos galimybių. Dirbant Lietuvoje sveikatos priežiūros įstaigoje, neretai diagnozės nustatymui, patikslinimui ar vaistų pasirinkimui yra pakankamai galimybių, tačiau atvykus į šalį, kurią nusiaubė katastrofa, tai tampa iššūkiu. Skubiosios medicinos pagalbos komanda yra aprūpinta būtiniausiais vaistais bei galimais diagnostikos tyrimais, tačiau besikeičiant situacijai ir atsiradus netikėtumams dažnai tenka prisitaikyti prie aplinkybių bei ieškoti naujų sprendimo būdų.
Kaip žmogus – grįžęs iš tokių vietų supranti, kiek daug galvoje minčių reikalauja nereikšmingos smulkmenos, dėl kurių tiek pergyvename. Grįžęs suvoki, jog reikia koncentruotis į pagrindinius dalykus, kurie iš tikrųjų svarbūs – šeimą, santykius su artimaisiais bei sveikatą
Greta Beinaravičiūtė, Skubiosios medicinos klinikos jaunesnioji gydytoja rezidentė
Kas Jus paskatino vykti į misiją?
G. B. Buvau viena iš asmenų, kurie kūrė ir toliau vystė Lietuvos skubiosios medicinos komandos pajėgumus, todėl man nekilo klausimų dėl dalyvavimo šioje misijoje. Tai buvo pirmoji tokio pobūdžio Lietuvos skubiosios medicinos komandos tarptautinė misija, todėl, kaip viena iš komandos kūrėjų, neabejojau jos svarba ir jaučiau atsakomybę vykti bei vadovauti komandai misijos metu.
Kokios buvo Jūsų pagrindinės atsakomybės misijos metu?
G. B. Misijos metu atlikau komandos vadovo funkcijas. Mano pagrindinis tikslas buvo koordinuoti visos komandos veiklą, užtikrinti reikiamos informacijos surinkimą ir jos pasidalijimą komandos viduje, atstovauti komandai ir Lietuvai susitikimuose su vietos institucijomis, tarptautinių organizacijų atstovais bei kitų šalių komandomis.
Taip pat buvau atsakinga už operatyvinių sprendimų priėmimą, užduočių paskirstymą, komandos saugumo užtikrinimą ir sklandų bendradarbiavimą su priimančios šalies institucijomis bei Europos Sąjungos civilinės saugos mechanizmo partneriais. Viena svarbiausių mano pareigų buvo užtikrinti, kad komanda galėtų efektyviai dirbti ir visą dėmesį skirti pagrindinei savo užduočiai – medicininės pagalbos teikimui.
Su kokiais didžiausiais iššūkiais teko susidurti?
G. B. Pirmiausia reikėjo prisitaikyti prie nuolatinės nežinomybės – kaip vystysis misija, kokiomis sąlygomis dirbsime, su kuo tiksliai reikės bendradarbiauti ir kada turėsime galimybę grįžti į Lietuvą. Tai vienas labiausiai emociškai sekinančių misijos aspektų, prie kurio būtina prisitaikyti. Misijos metu situacija gali keistis labai greitai, todėl tenka nuolat reaguoti į besikeičiančias aplinkybes, vertinti naujai gaunamą informaciją ir, prireikus, operatyviai koreguoti priimtus sprendimus bei veiksmų planus. Lankstumas, gebėjimas greitai prisitaikyti ir priimti sprendimus esant neapibrėžtumui yra vienos svarbiausių savybių dirbant tokiose misijose.
Neapibrėžtis yra vienas labiausiai emociškai sekinančių aspektų bet kurioje humanitarinėje misijoje, todėl prie jos reikia mokėti greitai adaptuotis. Vadovaujančiai grandžiai kyla didžiulis uždavinys – surinkti ir išfiltruoti kuo daugiau tikslios informacijos, kad komandos nariai jaustųsi pakankamai informuoti, saugūs ir galėtų visą savo dėmesį sutelkti į tiesiogines medicinines bei logistines funkcijas.
Ką ši misija Jums davė kaip medikui ir kaip žmogui?
G. B. Ši misija buvo neįkainojamas krikštas ir įrodymas, kad ilgus metus vystytas Lietuvos skubiosios medicinos pagalbos komandos profesinis pasirengimas ir gebėjimas veikti pačiomis sudėtingiausiomis sąlygomis yra pavyzdys net tarptautiniams partneriams.
Kaip žmogui, ši patirtis dar kartą priminė, kokią didelę reikšmę turi pasitikėjimas komanda, gebėjimas prisitaikyti ir išlikti ramiam net sudėtingiausiomis aplinkybėmis. Tokios misijos išmoko vertinti paprastus kasdienius dalykus, sustiprina atsakomybės jausmą ir parodo, kiek daug galima pasiekti dirbant dėl bendro tikslo.
.jpg)
Karolis Klimavičius, Vaikų ligų klinikos skubiosios medicinos gydytojas
Kas Jus paskatino vykti į misiją?
K. K. LEMT veikloje dalyvauju nuo pat komandos įkūrimo pradžios, todėl išvyka į Venesuelą buvo natūralus šio kelio tęsinys. Tai buvo galimybė praktiškai pritaikyti per pasirengimo laikotarpį įgytas žinias ir įgūdžius bei komandos teorinį pasirengimą paversti realiu darbu sudėtingomis sąlygomis.
Kokios buvo Jūsų pagrindinės atsakomybės savanorystės misijos metu?
K. K. Misijos metu buvau LEMT medicininės grandies vadovas. Šios pareigos leido ne tik koordinuoti komandos medikų darbą, bet ir tiesiogiai dirbti su pacientais – juos apžiūrėti, vertinti jų būklę, skirti gydymą bei priimti medicininius sprendimus. Man tai buvo prasmingiausia šios misijos dalis, nes galėjau derinti tiek gydytojo darbą, tiek prisidėti prie sklandaus medicinos komandos veikimo.
Ar buvo pacientas ar situacija, kuri misijos metu Jums įsiminė labiausiai? Kuo?
K. K. Kaip medikui, pirmiausia derėtų papasakoti apie sudėtingiausią medicininį atvejį, kuriam išspręsti prireikė daugiausia medicininių žinių ir patirties. Vis dėlto labiausiai įsiminė visai kita istorija.
Į mūsų kliniką atvyko moteris, besiskundžianti skausmu po žemės drebėjimo metu patirto sumušimo. Medicininiu požiūriu tai nebuvo sudėtingas atvejis – pacientei nereikėjo nei sudėtingų tyrimų, nei specifinio gydymo. Atlikome apžiūrą, paskyrėme medikamentinį gydymą ir paaiškinome tolesnes rekomendacijas.
Tačiau didžiausią įspūdį paliko ne pats gydymas. Išeidama pacientė apkabino kiekvieną tuo metu klinikoje dirbusį LEMT komandos narį ir nuoširdžiai dėkojo už suteiktą pagalbą bei už tai, kad atvykome padėti Venesuelos žmonėms. Tai buvo labai jautri ir tikra akimirka, priminusi, kad geras gydytojas, slaugytojas ar paramedikas yra ne tik savo darbą profesionaliai atliekantis specialistas. Tai žmogus, gebantis išklausyti, parodyti empatiją ir nuoširdžiai siekti padėti kitam. Tokių savybių neįmanoma suvaidinti – pacientai tai labai greitai pajunta.
Su kokiais didžiausiais iššūkiais teko susidurti dirbant Venesueloje?
K. K. Didžiausias iššūkis buvo nuolatinis neapibrėžtumas. Kasdienėje darbo aplinkoje esame įpratę žinoti, kada prasideda ir baigiasi darbo diena, kokias priemones turime, kokio pacientų srauto tikėtis ir kokią pagalbą galėsime suteikti. Misijos metu beveik nė vienas iš šių dalykų nebuvo savaime suprantamas.
Nuolat kildavo klausimų: kur šiandien dirbsime, kiek pacientų sulauksime, ar turimų priemonių pakaks visiems, ką darysime, jei jų pritrūktų, ar turėsime galimybę pacientus pervežti į aukštesnio lygio gydymo įstaigas, jei to prireiktų. Tokiose situacijose sprendimus tenka priimti greitai ir nuolat prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių.
Nemažai iššūkių kėlė ir buitinės sąlygos – ryšio trūkumas, didelis karštis bei drėgmė, taip pat staiga užklumpantis ir viską užliejantis tropinis lietus. Visi šie veiksniai ne tik apsunkino darbą, bet ir galėjo sutrikdyti medicinos įrangos veikimą.
Dar vienas svarbus iššūkis buvo kalbos barjeras. Su pacientais bendravome padedami vietinių vertėjų arba naudodamiesi vertimo programėlėmis, tačiau visada išlikdavo abejonė, ar vieni kitus supratome pakankamai tiksliai. Medicinoje tai ypač svarbu, nes neteisingai suprasta informacija gali lemti netikslią diagnozę ar netinkamai parinktą gydymą.
Ką ši misija Jums davė kaip medikui ir kaip žmogui?
K. K. Kaip medikui, ši misija dar kartą priminė, kad svarbiausia medicinoje yra ne technologijos, o žmogus. Paciento išklausymas, kruopšti apžiūra ir gebėjimas priimti sprendimus remiantis klinikiniu vertinimu išlieka svarbiausi net tada, kai nėra galimybės atlikti kraujo tyrimų, rentgeno ar kompiuterinės tomografijos.
Ši patirtis privertė sugrįžti prie medicinos pagrindų, kurių mus mokė dar universitete – gebėjimo įvertinti pacientą savo rankomis, akimis, ausimis ir, geriausiu atveju, stetoskopu. Ji padėjo sustiprinti pasitikėjimą savo klinikiniais sprendimais ir priminė, kad geras gydytojas pirmiausia turi remtis savo žiniomis ir patirtimi.
Kaip žmogui, ši misija davė dar daugiau. Vienas labiausiai įsiminusių pokalbių buvo su vietiniu gyventoju, kuris pasakojo, kodėl net ir po didelės nelaimės žmonės nepraranda gebėjimo šypsotis ir džiaugtis gyvenimu. Jo žodžiai buvo paprasti – stichinė nelaimė neatsirenka žmonių pagal jų turtą, profesiją ar socialinę padėtį, todėl svarbiausia branginti dabartinę akimirką ir džiaugtis tuo, ką turi šiandien.
Ši misija taip pat leido geriau pažinti save ir savo komandą. Dar kartą įsitikinau, kokie profesionalūs, atsidavę ir vieningi žmonės mus supa. Tai sustiprino pasididžiavimą ir tikėjimą, kad net ir nedidelė valstybė, tokia kaip Lietuva, turi specialistų, pasirengusių krizės akivaizdoje teikti pagalbą ten, kur jos labiausiai reikia.
Kotryna Laukaitytė, Intensyviosios terapijos klinikos gydytoja rezidentė
Kas Jus paskatino vykti į misiją?
K. L. Vykti į Venesuelą paskatino noras padėti žmonėms, kurie po stipraus žemės drebėjimo atsidūrė itin sudėtingoje situacijoje. Supratome, kad vietos sveikatos priežiūros sistema yra perkrauta, todėl papildoma tarptautinių medikų pagalba buvo ypač reikalinga. Būtent tokiose situacijose ir yra mūsų komandos paskirtis – atvykti ten, kur pagalbos labiausiai trūksta.
Kokios buvo Jūsų pagrindinės atsakomybės misijos metu?
K. L. Pagrindinė mūsų užduotis buvo teikti skubią medicinos pagalbą pacientams, tiesiogiai ar netiesiogiai nukentėjusiems po žemės drebėjimo. Dažniausiai gydėme įvairias traumas, lėtinių ligų paūmėjimus, infekcines ligas bei kitas ūmias sveikatos būkles.
Dirbant tokiomis sąlygomis, ypač svarbus buvo gebėjimas greitai įvertinti paciento būklę ir priimti sprendimus, turint ribotus diagnostikos bei gydymo išteklius.
Ar buvo pacientas ar situacija, kuri įsiminė labiausiai?
K. L. Labiausiai įsiminė ne pavieniai klinikiniai atvejai, o pokalbiai su žmonėmis, netekusiais savo artimųjų – šeimos narių, vaikų, namų. Tokios istorijos paliesdavo iki širdies ir primindavo, kaip greitai gyvenimas gali pasikeisti. Ši misija dar kartą privertė įvertinti tai, ką kasdien laikome savaime suprantamais dalykais – šeimą, namus, saugumą ir sveikatą.
Didelį įspūdį paliko ir žmonių dėkingumas. Nepaisant išgyventos tragedijos, pacientai rasdavo jėgų nusišypsoti, pasakyti gražų žodį ar nuoširdžiai padėkoti už suteiktą pagalbą.
Su kokiais didžiausiais iššūkiais teko susidurti?
K. L. Didžiausias iššūkis buvo nuolatinė nežinomybė – nežinojome, ką atneš kita diena, kokių pacientų sulauksime ir kokiomis sąlygomis teks dirbti. Prie to prisidėjo riboti medicininiai ir techniniai ištekliai, didelis karštis bei drėgmė, kurie vargino ne tik mus, bet ir medicininę įrangą.
Turbūt sunkiausia buvo ilgesnį laiką būti toli nuo namų ir artimųjų. Vis dėlto žinojimas, kad mūsų darbas yra reikalingas, padėjo įveikti visus šiuos iššūkius.
Ką ši misija Jums davė kaip medikui ir kaip žmogui?
K. L. Esu įsitikinusi, kad ši misija visiems mums suteikė neįkainojamos profesinės ir gyvenimiškos patirties. Kaip medikams, ji leido tobulėti dirbant ekstremaliomis sąlygomis, priimant sudėtingus sprendimus ir maksimaliai išnaudojant turimus išteklius. Kaip žmonėms, ji priminė, kokia svarbi yra tarpusavio pagalba, empatija ir gebėjimas išlikti žmogišku net pačiomis sunkiausiomis aplinkybėmis.
Eglė Ragaišytė, Skubiosios medicinos klinikos skubiosios medicinos gydytoja
Kas Jus paskatino vykti savanoriauti į Venesuelą?
E. R. Nuo pat pradžių, kai buvo pradėta kurti Lietuvos skubiosios medicinos komanda, prie jos prisijungiau todėl, kad norėjau savo, kaip skubiosios medicinos gydytojos, žinias panaudoti ten, kur jų labiausiai reikia – nelaimių zonose, kai vietinė sveikatos sistema nebesugeba pasirūpinti visais nukentėjusiaisiais.
Tokios misijos yra unikali galimybė išmokti suteikti kuo daugiau pagalbos, turint labai ribotus išteklius. Kasdienėje ligoninėje esame įpratę prie laboratorinių tyrimų, rentgeno, kompiuterinės tomografijos ar įvairių specialistų konsultacijų. Lauko ligoninėje dažnai turi tik savo žinias, klinikinę patirtį, rankas, stetoskopą ir ultragarsą.
Visa misija, įskaitant kelionę į Venesuelą ir grįžimą į Lietuvą, truko beveik tris savaites.
Kokios buvo Jūsų pagrindinės atsakomybės savanorystės misijos metu?
E. R. Misijoje dirbau gydytoja. Kartu su slaugytojais ir paramedikais budėjome pamainomis visą parą veikiančioje lauko ligoninėje. Mūsų pacientai buvo labai įvairūs – nuo mažų vaikų iki senjorų, nuo traumų patyrusių žmonių iki sergančiųjų ūmiomis ar lėtinėmis ligomis.
Darbas daug kuo priminė Skubios pagalbos skyrių, tačiau skirtumas buvo tas, kad turėjome gerokai mažiau diagnostikos ir gydymo galimybių. Kiekvieną sprendimą reikėjo priimti remiantis klinikiniu ištyrimu ir komandos patirtimi. Dėl to labai svarbus buvo tarpusavio pasitikėjimas ir komandinis darbas – kiekvienas komandos narys prisidėjo prie bendro rezultato.
Ar buvo pacientas ar situacija, kuri įsiminė labiausiai?
E. R. Labiausiai įsiminė 18-metės nėščios moters atvejis. Ji buvo 36-ą nėštumo savaitę, tai buvo trečias jos nėštumas, prieš tai – du cezario pjūviai. Moteris skundėsi pilvo skausmais, tačiau nežinojo, ar buvo nubėgę vaisiaus vandenys, taip pat nebuvo tikra, kur turėtų gimdyti. Įvertinome, kad gimdymo veikla dar neprasidėjusi, tačiau dėl rizikos buvo būtina ginekologo apžiūra ir kardiotokograma, todėl suorganizavome jos pervežimą į ligoninę. Šis atvejis priminė, kokia trapi po žemės drebėjimo buvo sveikatos sistema.
Taip pat įsiminė pacientas, kurį buvo užgriuvusi siena. Jis patyrė krūtinės traumą, prisikvėpavo dulkių, sirgo astma, tačiau buvo likęs be vaistų, nes jie liko po griuvėsiais. Tokiose situacijose sprendimus tekdavo priimti beveik vien remiantis klinikiniu įvertinimu – be laboratorijos, rentgeno ar kitų specialistų pagalbos.
Su kokiais didžiausiais iššūkiais teko susidurti dirbant Venesueloje?
E. R. Vienas didžiausių iššūkių buvo klimatas. Karštis ir labai didelė oro drėgmė vargino ne tik mus, bet ir medicininę įrangą. Lauko palapinėse dėl aukštos temperatūros neveikė termometrai ir pulsoksimetrai, todėl juos tekdavo laikyti šaltkrepšyje ir išimti tik tada, kai reikėdavo juos naudoti.
Kitas iššūkis buvo riboti ištekliai. Kiekvieną kartą reikėjo įvertinti, ar pacientą galima gydyti vietoje, ar būtina organizuoti transportavimą į ligoninę, kuri pati buvo perpildyta ir dirbo ekstremaliomis sąlygomis. Tokiose situacijose tenka labai atsakingai priimti sprendimus ir maksimaliai išnaudoti tai, ką turi.
Ką ši misija Jums davė kaip medikui ir kaip žmogui?
E. R. Kaip medikei, ši misija suteikė neįkainojamos patirties dirbant ekstremaliomis sąlygomis, kai tenka pasikliauti savo klinikinėmis žiniomis, patirtimi ir komandos nariais. Tokios patirties neįmanoma įgyti nei paskaitose, nei simuliacijose.
Kaip žmogui, ši misija dar kartą priminė, kad nepaisant geografinių ar kultūrinių skirtumų, žmonių problemos yra labai panašios. Kitoje pasaulio pusėje žmonės serga tomis pačiomis ligomis, jaučia tokį patį nerimą dėl savo vaikų ar artimųjų ir tikisi to paties – kad kažkas jiems padės. Tai leidžia dar labiau įvertinti medicinos profesiją ir suprasti, kad kartais didžiausią skirtumą sukuria ne moderniausia įranga, o tiesiog laiku suteikta pagalba ir žmogiškas ryšys.
Inga Žilionytė, Anesteziologijos klinikos bendrosios praktikos slaugytoja
Kas Jus paskatino vykti savanoriauti į Venesuelą?
I. Ž. Visada jaučiau stiprų norą padėti nelaimės ištiktiems žmonėms – mano profesija, slaugytojos darbas, labai tiksliai atspindi šį siekį. Prieš metus pradėjau mokymus LEMT komandoje, o atėjus laikui šis noras galiausiai realizavosi praktikoje. Iš viso misija truko tris savaites, o realus darbas su pacientais – dvi savaites.
Kokios buvo Jūsų pagrindinės atsakomybės savanorystės misijos metu?
I. Ž. Mano pareigos iš esmės nesiskyrė nuo tų, kurias atlieku Lietuvoje: asistavimas gydytojams, žaizdų priežiūra, vaistų suleidimas, anamnezės rinkimas. Tačiau misijoje atsirado ir papildomų užduočių, kurioms atskiro personalo neturėjome – tvarkos palaikymas stovykloje, drabužių skalbimas ir kiti kasdieniai buities darbai.
Ar buvo pacientas ar situacija, kuri misijos metu Jums įsiminė labiausiai? Kuo?
I. Ž. Labiausiai įsiminė mažiausi mūsų pacientai. Dažnai jie kreipdavosi ne tik dėl sveikatos sutrikimų, bet tiesiog ateidavo pas mus paprašyti šokolado ar norėdami pažaisti. Tai buvo jautru – nežinojome, ar vaikai atvyko su tėvais, ar liko be jų, todėl į galvą ateidavo įvairios mintys. Labai motyvavo tai, kad jie noriai leido laiką su mumis – vadinasi, jautėsi saugiai ir bent trumpam galėjo atitraukti mintis nuo neseniai patirtos nelaimės.
Su kokiais didžiausiais iššūkiais teko susidurti dirbant Venesueloje?
I. Ž. Pirmiausia – nežinomybė: neturėjome informacijos nei apie tai, kokių pacientų, nei kiek jų sulauksime. Prie to prisidėjo darbas neapibrėžtumo sąlygomis, svetimoje šalyje ir kultūroje, taip pat alinantis karštis, kuriame nuolat jautiesi tarsi pirtyje. Tam tikrą iššūkį kėlė ir kalbos barjeras, tačiau šią problemą pavyko greitai išspręsti.
Ką ši misija Jums davė kaip medikui ir kaip žmogui?
I. Ž. Tai buvo pirmoji tokia mano misija, tačiau tikrai tikiu, kad ne paskutinė. Supratau, jog tobulai pasiruošti misijai tikriausiai neįmanoma – per daug nežinomųjų ir kintančių aplinkybių. Todėl svarbiausia yra lankstumas ir gebėjimas prisitaikyti prie bet kokių sąlygų. Kaip žmogui, ši patirtis atskleidė, kad didžiausia pagalba bet kokios nelaimės metu – paprasta žmogiška empatija ir jausmas, kad nelaimėje nesi vienas. Kai tai žinai ir jauti, atsiranda dvasinė ir fizinė jėga nepasiduoti, kad ir kaip sunku būtų.
.jpg)
