Naujienos

Psichologinė pagalba Kauno klinikų bendruomenės nariams

Visuomenėje vis daugiau kalbama apie žmogaus emocinę sveikatą ir poreikį ją gerinti. Medikai, gerindami pacientų fizinę ar psichologinę sveikatą, neretai pamiršta savąją. Vieni apie problemas išsikalba su artimais žmonėmis ar kolegomis, kiti teigia savo problemomis nenorintys apkrauti artimųjų. Tuomet svarbus vaidmuo tenka  kvalifikuotam specialistui – medicinos psichologui, galinčiam padėti susiorientuoti minčių gausoje ir padėti kartu rasti problemų sprendimus. Apie psichologinės pagalbos poreikį kalbamės su jau metus Kauno klinikose dirbančia medicinos psichologe Žydrūne Kaklauskaite-Savickiene. 

Kodėl ligoninėje reikalingas psichologas, teikiantis pagalbą darbuotojams?
Mediko darbas nėra iš lengvųjų – sunkios ir skaudžios patirtys, susidūrimas su mirtimis,  bendravimas su ne visuomet maloniais pacientais, aukšti reikalavimai iš aplinkos. Dirbant šioje srityje ypatingai svarbu turėti žmogų, kuriam galėtum pasiguosti, papasakoti apie savo išgyvenimus, iš kurio sulauktum palaikymo, supratingumo. Toks žmogus padėtų rasti sprendimus kylančioms problemoms. Kai kurie medikai „išsiventiliuoja“ ir aptaria sunkias patirtis su savo kolegomis, tačiau kita dalis pripažįsta, kad nesinori šiomis slogiomis mintimis apkrauti nei kolegų, nei artimųjų, todėl kreipiasi į medicinos psichologą – mane. 
Kiek medicinos darbuotojų teko konsultuoti? 
Ligoninėje dirbu jau metus laiko ir per šį laiką konsultavau virš 100 klientų. 
Kokios dažniausios medikų patiriamos problemos dėl kurių kreipiamasi į jus? 
Mediko – tiek slaugytojos, tiek gydytojo – darbas yra sudėtingas, nes jis nesibaigia uždarius ligoninės duris. Iš tikrųjų gan dažnai medikai skundžiasi, kad namo su savimi „parsineša savo pacientus“ ar įvykius, nutinkančius darbe. Sunku to nepadaryti, kai girdimos jų istorijos, matoma jų savijautos dinamika. Kartais medikai taip susigyvena su žmogumi, jog ima nerimauti dėl jo būklės tarsi dėl artimo žmogaus. Būtent darbo „parsinešimas“ namo, manau, yra vienas iš sudėtingų darbo aspektų. Manyti, kad medikas ar slaugytoja yra akmeninis, nieko nejaučia dėl savo pacientų ir ateina tiesiog mechaniškai atlikti savo darbą yra tiesiog klaidinga. Medikai gali iš šono atrodyti kaip turintys storą odą, nejautrūs, turintys subtilų humoro jausmą, tačiau iš tiesų viduje jie viską patiria ir išgyvena kaip bet kuris kitas. 
Tačiau darbo parsinešimas namo nėra vienintelė problema, su kuria jiems tenka susidurti. Iš tiesų verta pastebėti, kad problemos, dėl kurių kreipiasi darbuotojai, yra pačios įvairiausios ir sunku jas skirstyti į grupes ar apibendrinti, nes kiekvienas klientas individualus, su savo individualiais sunkumais. Būna atvejų, kai klientai ateina dėl profesinio perdegimo ar jo simptomų, tuomet mėginame darbu užverstoje savaitėje atrasti bent šiek tiek laiko sau, pasirūpinti savimi ir savais poreikiais. Žmogus greitai pervargsta, jei pamiršta pasirūpinti savo pagrindiniais poreikiais – esant galimybei išsimiegoti, pavalgyti. Tikrai gaila, kai kartais atėjęs medikas skundžiasi, jog darbo metu nepavyksta rasti laiko pavalgyti. Taip pat naudinga po darbo užsiimti malonia sau, su medicina nesusijusia veikla, turėti hobį. Žinoma, kartais tai būna sudėtinga, nes medikas jaučiasi išsekęs, tačiau net buvimas su šeima mums gali suteikti energijos, jei tas buvimas bus kokybiškas – būsime tiek kūnu, tiek mintimis su savo artimaisiais, o ne viena koja darbe. 
Kiti sudėtingi medikų darbo aspektai apie kuriuos tenka girdėti ir spaudoje, tai ne tik didelis darbo krūvis, bet visuomenės netolerancija mediko klaidoms. Galima suprasti, kad bet kurios kitos specialybės darbuotojo klaida yra mažiau skausminga, tačiau niekada nereikia pamiršti, kad medikas taip pat yra žmogus, jis taip pat gali suklysti. Galime tik įsivaizduoti, kokioje įtampoje tenka dirbti asmeniui, kuris nuolat bijo suklysti ir iš paskutiniųjų stengiasi savo darbą atlikti puikiai. Būtent ši įtampa, nuolatinis bendravimas su pacientais, kurie būna labai skirtingi ir ne visi teigiamai nusiteikę medikų atžvilgiu, bei autonomijos darbe trūkumas skatina profesinį perdegimą, kuris tikrai neretai pasitaiko tarp medikų. Turbūt liūdniausia, kad šis sindromas įprastai paliečia uoliausius ir geriausius darbuotojus. Yra sakoma – jei prieš tai nedegei savo darbu, negali ir perdegti.
Vis dažniau kalbama apie darbo kultūrą ir santykius tarp kolegų. Ar tai viena iš problemų su kuriomis susiduria medikai? 
Pastaruoju metu medikai vis dažniau viešai pasisako apie mobingą darbe. Gaila, kad žmonėms tenka susidurti su šiuo reiškiniu, bet iš kitos pusės džiugu, jog visuomenė darosi sąmoningesnė šiuo klausimu. Medikai ima ne tik pastebėti, kai su jais yra netinkamai bendraujama, bet ir  kalbėti apie tai, kelti šias problemas. Mano požiūriu tai yra teigiami pokyčiai, nes tol, kol nepradėsime kalbėti apie skaudulius, tol negalėsime imtis veiksmų tiems skauduliams šalinti arba bent minimalizuoti. 
Kokius skirtumus matote tarp medikų kartų?
Kalbant apie vyresnių ir jaunesnių medikų kartas, turbūt daugeliui atrodo, kad jos tarpusavyje tikrai daug kuo skiriasi, tačiau aš taip įvardinti negalėčiau. Mano nuomone, tiek vyresnioji, tiek jaunesnioji karta siekia tobulėti, priima pokyčius. Galbūt jaunesnioji karta drąsiau imasi keisti senąją tvarką ir daro iniciatyvas, tačiau žinau ir vyresniosios kartos atstovų, kurie pritaria tokiems pokyčiams ir padeda juos kuriant. Todėl nesinorėtų žmonių skirstyti pagal amžių.
Kaip Jūs pati jaučiatės konsultuodama medikus? Kas sunkiausia?
Psichologui turbūt panašiai kaip ir medikui būna sunku neparsinešti darbo namo. Pasitaiko atvejai, kai po darbo dienos dar ilgai grįžusi namo mąstau apie konsultaciją arba kurį nors klientą. Vėliau nuoširdžiai norisi pasidomėti, kaip jis laikosi. Kartais tikrai sudėtinga atsiriboti laisvu laiku nuo darbo, tačiau suprantu ir pati klientams tą sakau, jog nuolatinis mąstymas apie darbą skatina profesinį perdegimą. Turime išmokti po darbo ne tik fiziškai, bet ir mintimis būti namuose. Tik tuomet galėsime kalbėti apie kokybišką poilsį.
Kai atėjote čia dirbti, ar įsivaizdavimas bei lūkesčiai atitiko tai, su kuo susidūrėte?
Atėjus dirbti stengiausi, kad mano lūkesčiai būtų adekvatūs – nesitikėjau, kad iš karto bus didelis noras darbuotojams konsultuotis, žinojau, kad prireiks laiko, kol žmonės pripras prie minties, kad pagalba yra pasiekiama. Todėl buvau nustebusi, kai psichologinės paramos pirmaisiais mėnesiais kreipėsi daugiau darbuotojų nei aš asmeniškai tikėjausi. Ir šiuo metu pastebima tendencija, jog su laiku vis daugiau darbuotojų išdrįsta kreiptis. Kai kurie jau būna mane matę ne kartą ligoninės koridoriuose ar vedant užsiėmimus ir tai jiems suteikia daugiau drąsos ateiti ir aptarti kylančias problemas. Džiugu matyti, kad stereotipas, jog pagalbos gali kreiptis tik silpnas žmogus, sparčiai nyksta ir jo vietą užima suvokimas, kad kartais žmogaus stiprybė yra pripažinti, jog jam reikalinga parama sprendžiant problemas.

Kviečiame registruotis psichologės konsultacijai telefonu +37060016108 arba elektroniniu paštu zydrune.kaklauskaite@kaunoklinikos.lt

Informacija ir nuotrauka - Kauno klinikų. 

>69 000

chirurginių operacijų

>1,3 mln.

pacientų apsilankymų

2218

gydytojų

2341

slaugos specialistas

3275

naujagimiai per metus
X