Mano anesteziologijos Mokytojai į klausimą, ką sakyti pacientui, klausiančiam, kokią anesteziją jam atliksiu, mokydavo: „Atsakyk visu rimtumu – šiuolaikinę“. Nors į paciento saugumą visada žiūrėjo labai atsakingai ir rimtai, manydavau, kad juokauja. Tačiau dabar manau, kad tai nebuvo vien juokai. Bet apie tai vėliau.
Šiuolaikinei anesteziologijai iš tiesų ne tiek ir daug – vos 174-eri metai. Galite sakyti, kad visai nemažai, bet jei palygintume su chirurgija, ginekologija ar terapijos mokslais – tai esame tik „berniukai ir mergaitės skautai“. Žinoma, daug medicinos subspecialybių yra jaunesnės, tačiau pripažinkime – amžių kontekste narkozė yra dar labai jauna.
O viskas prasidėjo nuo noro būti žinomais. Gydytojai vienoje Bostono ligoninių seniai suko galvą, kaip pacientų skausmus numalšinti ne tik vietinėmis nuskausminamųjų aplikacijomis, bet ir komfortabiliu miegu. Pirmasis 1845 metais, panaudodamas linksminamąsias dujas, tai pabandė atlikti sumanus, gerų idėjų kupinas gydytojas odontologas Horacas Velsas. Tačiau jam, nors ir labai kruopščiai pasiruošusiam, nepavyko, ir po paciento dejonių miesto bendruomenė, susirinkusi amfiteatrinėje ligoninės salėje, skandavo „apgavystė“.
Praėjo metai ir 1846 m. spalio 16 dieną ši ligoninė pabandė dar kartą pagerinti savo reputaciją su Viljamu Mortonu ir eteriu. Jam pasisekė – prabudęs pacientas po kaklo srities intervencijos kalbėjo apie subraižytą kaklą – minia nesitvėrė džiaugsmu. Ligoninės vyriausiasis chirurgas Džonas Kolinsas Varenas, pirmasis Harvardo medicinos mokyklos dekanas, būdamas skeptiku ir prisimindamas nesėkmingus 1845-uosius ankstesniuosius metus, atsisuko į medicinos bendruomenę ir pasakė: „Ponai, tai ne apgaulė!“.
Sėkmė buvo tokia, kad ši ligoninės demonstracinių operacijų erdvė buvo pavadinta Eterio skliautu arba kupolu. Kaip puikiai suprantate, anesteziologija į priekį stumtelėta ieškant komforto pacientui. Ir nors eteris buvo žinomas gerokai anksčiau, tai buvo didis žingsnis. Per pasaulį nuvilnijo žinia apie anesteziją.
1847 metais, nepraėjus nė metams po minimų įvykių, Vilniuje, Medicinos draugijos posėdyje, pristačius eterį, A. Adomavičius kartu su L. Lechavičium jį panaudojo. Šių laikų tempais – įsisukus aprobacijoms, legalizacijoms, tokį vaistą galėtume taikyti gerokai vėliau. Ši žinia turėtų mums visiems priminti, kad nei tada, nei dabar tikrai nesame pasaulio užkampis. Ir tuo derėtų didžiuotis.
Kaip prieš kelerius metus klausiau Vilniaus universiteto profesorės Jūratės Šipylaitės tarptautinio pranešimo apie Lietuvos medicinos ir anesteziologijos raidą, prakalbome apie Napoleono apsilankymą Vilniuje. Imperatorius Vilniaus universiteto profesoriaus chemiko, biologo, filosofo ir gydytojo Vilniaus Medicinos draugijos įkūrėjo ir pirmojo pirmininko Andriaus Sniadeckio ironiškai paklausė, kokios gi chemijos mokote Vilniuje. Pastarasis nedvejodamas atsakė, kad tokios pačios kaip Paryžiuje.
Taip vystėsi anesteziologija Lietuvoje. Pirmieji oficialūs narkotizatoriai mūsų ligoninėse atsirado praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje, o septintajame jau turėjome tikrų gydytojų anesteziologų. Iki tol šiuolaikinę narkozę atlikdavo gydytojai chirurgai su medicinos seserimis.
Čia prisimenu dar vieną pasakojimą apie išskirtinį Lietuvos chirurgą Vladą Kuzmą, parašiusį pirmąjį anesteziologijos vadovėlį – „Skausmas ir skausmo malšinamosios priemonės“. Profesorius jį parašė iki savo ankstyvos mirties, 1942 metų, tačiau knyga išvydo šviesą tik 1947-aisiais.
Profesorius Vytautas Zykas rašo: „Vladas Kuzma buvo vienas iš talentingiausių chirurgų to meto Lietuvoje. Operavo greitai, meniškai, abiem rankomis (buvo kairiarankis). Tai iliustruoja toks atsitikimas. Vienos chirurgijos klinikos vadovas prof. A. Eiselsbergas, pastebėjęs gabų ir atsidavusį savo darbui mediką, jau iš pat pradžių Vladui Kuzmai sudarė geresnes nei kitiems sąlygas mokytis. Netrukus jis pasisiūlė V. Kuzmai asistuoti operacijos metu. Kartą pas profesorių A. Eiselsbergą atvyko ligonė iš Lietuvos operuotis tulžies pūslės akmenligę. Profesorius šią operaciją pavedė V. Kuzmai, o pats asistavo. Ligonė pasveiko ir išvykdama atėjo A. Eiselsbergui padėkoti. Tada jis pasikvietė V. Kuzmą ir pasakė: „Ne man, o V. Kuzmai dėkok, nes jis operavo.“ Ta proga prof. A. Eiselsbergas pabarė moterį sakydamas, kad, turėdama puikių chirurgų Lietuvoje, važiuojanti į užsienį.“
Norisi visiems palinkėti didžiuotis savo šalies medicina, nesvarbu, kur pakliūsite: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, o gal Telšiuose ar Jurbarke – visur patirsite šiuolaikinę anesteziją (vadinamąją narkozę). Šiuolaikinę todėl, kad visose Lietuvos ligoninėse naudosime tik tokius medikamentus ir tokias priemones, kurias naudoja Niujorko, Paryžiaus ar Londono geriausios ligoninės. Pasitikėkite savo gydytojais. Jie išmano savo darbą, o mūsų ligoninių ginkluotė neatsilieka nuo Europos ir pasaulio valstybių.
Sveikinu Spalio 16-osios – šiuolaikinės anesteziologijos gimimo dienos – proga!
Anesteziologijos klinikos vadovas prof. Andrius Macas, nuotraukos – Anesteziologijos klinikos.
Nuotraukoje – Kauno klinikų chirurgas, ilgametis Chirurgijos skyriaus vadovas Vytautas Mikalauskas, nuo 1955 metų gegužės 6 dienos dirbęs ir narkotizatoriaus pareigose. Gydytojas nuotraukoje prie tuometinės anesteziologinės įrangos.
